Išpopuliarėjus laipiojimo uolomis sportui, paplito ir specialiosios treniruotės bei varžybų modeliai,
dėl kurių pasitaiko tam tikrų traumų ir persitempimų. Tradiciniame laipiojime, kur intensyviai buvo
naudojamos kojos, iš medicininių pranešimų matyti, kad daugiausiai traumų būdavo patiriama krentant
arba nuo krentančių objektų. Trumpuose lipimuose, dažniausiai vienodo nuolydžio trasose (kaip kad
sportiniame lipime), pasireiškia daugiau kraštutinumų ir 75 proc. laipiotojų sportininkų kenčia nuo
didelės įtampos ar pasikartojančių traumų pečiuose, rankose ar plaštakose.

Svarbu yra po laipiojimo treniruočių tinkamai pailsėti, kad atsigautų minkštieji audiniai ir rankos, riešai
ir alkūnės būtų apsisaugotos nuo pertempimo traumų. Santykis tarp treniravimo ir atstatomojo poilsio
turi būti optimalus.

Dažniausiai pasitaiko pečių traumų atsitrenkus ir bicepsų sausgyslių pertempimų. Norint sumažinti
traumų pavojų šalia tinkamos lipimo technikos ypač svarbi yra gera pečių raumenų jėga ir pusiausvyra.

Žemesnių kūno dalių traumos pasitaiko rečiau (ypač sportiniame lipime), bet jų taip pat būna.
Dažniausia kelio trauma – menisko įplėšimai, minkštųjų absorbuojančių kelio sąnario audinių
sužalojimai. Tai dažniausiai nutinka, kai kelias yra sulenktas arba koja pasukta į išorę. Apkrova ir sūkio
jėga apkrauna meniską ir dėl to jis gali plyšti. Klubo lankstumas, leidžiantis geriau pasukti koją, gali
sumažinti sūkio apkrovą ir taip palengvinti ar sumažinti traumos pavojų.

Pasitaiko pakinklių sausgyslių ir kvadricepso patempimų, staigių pritraukiamųjų raumenų patempimų,
todėl norint išvengti traumų svarbus yra tvirtumas ir lankstumas šioje srityje.

Liemens ir stuburo traumos dažniausiai pasitaiko krentant arba kritimą stabdant virvėmis. Tvirtumas
liemens ir pilvo srityje yra svarbus siekiant atlaikyti smūgio poveikį.