Fred Moix yra puikus laipiotojas, lipantis 8b+, fotografuojantis įspudingus vaizdus ir publikuojantis juos populiariausiuose laipiojimo žurnaluose ir tinklapiuose. Jis pradėjo laipioti 16-os metų,  dalyvaudavo jaunių bėgimo maratonuose, kur kartą buvo likęs antras, nugalėtas vaikino, kuris vėliau tapo pasaulio čempionu. Šiandien jis užsiima osteopatiniu gydymo praktikavimu, keliauja su savo kamera  ir daug laipioja gamtoje.

 Mėgstamiausia „Mövenpick” ledų rūšis?

Dabar ši ledų rūšis vadinama „Swiss chocolate“, bet dar visai neseniai  ji turėjo visai kitą pavadinimą. Aš įtariu, kad buvo pakeistas ir jų receptas kartu su pavadinimu... Todėl  aš jų taip nebemėgstu kaip anksčiau.

Kada ir kur viskas prasidėjo?

Nuo pat mažens aš visada buvau sužavėtas fotografija. Mano artimas draugas Didier Jacquemettaz atvedė mane į laipiojimą ir taip pat davė patarimų apie fotografiją. Jis yra geras mokytojas.

Tada?

Tada aš gavau mano pirmą pigų SLR fotoaparatą iš savo krikštatėvio ir ši priklausomybė didėjo žingsnis po žingsnio, tačiau kai kurie iš jų buvo didesni už kitus.  Tarp jų, pavyzdžiui, buvo nelaipiojimo kelionė į Indonesiją, keliavimas TransMongolijos geležinkeliu, kelias kirstas su Simon  Carter‘iu ar Aron Black‘u ir Galen Rowell‘o parodos Bishope (California, JAV aut.past.) aplankymas. Visa tai įvyko anksčiau, nei  pasirodė mano pirmos publikuotos nuotraukos.

Kuri buvo?

Toje nuotraukoje buvo nuofotografuotas mano draugas Didier Berthod lipantis pirmą pralipimą „Greenspit“ trasos.  Nuotrauka buvo publikuojama  „Climbing“ žurnale dvigubame puslapyje.

Oho, puiki pradžia.

Aš raustu.

Kokia buvo paskutinė jūsų kelionė?

Aš neseniai buvau Bhutane, kur laipiojau kruopščiai papuoštais laipteliais ir gražiomis kalvomis. Tai buvo nuostabi kelionė.

Tai tu dažnai keliauji nelaipiojimo tikslais?

Man laipiojimas yra tik dalis mano tikro žaidimo.

Kada padarei savo paskutinį kadrą ir su kuo tu buvai?

Ticino (Šveicarijoj aut.past.) regione, kur aš fotografavau visą dieną prie -2 temperatūros. Ryte su Micky Page Big Paw sektoriuje ir vakare su Mina Leslie-Wujastyk ir Nicolas Sedlatchek Alphane Moon sektoriuje. Drąsūs modeliai.

Ar turėjai šansą palaipioti?

Žinoma, kad ne. Šį kartą buvo lengva atsisakyti to, bet kartais tikrai sunku pasirinkti. Laipiojant sunku gerai fotografuoti ir atvirkščiai.

Kas tave priverčia stovėti šaltyje už savo  objektyvo?

Aistra, kadro ieškojimas.

Ar galėtumei papasakoti daugiau apie šią aistrą, kartais aš jaučiuosi tarsi nuotrauka nėra tokia svarbi šiais laikais, o kad subjektas (įžymus laipiotojas, sunki trasa) yra labai įtakojantis dalykas.

Truputį gėda, bet tu teisus. Dažniausiai yra lengviau parduoti prastą nuotrauką su įžymiu laipiotoju, negu kokią mielą su nežinomu žmogumi. Kai kurios įmonės/žurnalai turi daugiau meninių įžvalgų negu kitos. Man patinka ši nuotrauka vaiko, lipančio tvirtovės siena Uzbekistane. Ji buvo publikuota JK žurnale.

Kokia tau yra tobula nuotrauka? Ar esi tokią nufotografavęs?

Jeigu tokią turėčiau,  numesčiau savo kamerą.  Aš turėčiau pasakyti, kad Simon Carter‘io padaryta Tote uolos nuotrauka yra kažkas tokio, kas pasilieka manyje metų metus. Ji  garsiai byloja apie laipiojimą, ne tik kaip apie sportą, bet kaip apie gyvenimo būdą. Joje laipiotojas ant stulbinančio gabalo uolos, dramatiškame fone;  kas dar? Be šios nuotraukos aš gerbiu visą kūrybą ir darbą, kurį daro Simonas.

Ar tu filmuoji?

Ne. Tačiau puikus klausimas. Man sunkiai sekasi nepatekti ten ir po nesenų pokyčių dar sunkiau tam atsispirti.

Grįžtam prie fotografijos. Kokie vyko pokyčiai šioje srityje pastaruosius metus.

Aš galiu, žinoma, pasakyti tai, jog skaitmeninės technologijos pakeitė taisykles (kalbant apie fotografiją ir rinką), blykstės atnešė kažką įdomaus, tačiau ne tiek daug. Ir tai, jog rinka laipiojimo fotografijoje yra labai žema. Yra sunkiau negu sunku gyventi iš laipiojimo fotografavimo. Bet kokiu atvėju, mažytė revoliucija vyksta dabar ir tai tikrai atneš truputį šviežio oro, bet tai nepakeis rinkos.

Ar tu gyveni tik iš laipiojimo ir  fotografijos?

Ne, aš didžiausią finansinę paramą gaunu iš savo kitos aistros: aš vedu osteopatinio gydymo praktiką.

Kokią nuotrauką tu įsidėtum į savo krepšį prieš tremtį į negyvenamą salą?

Mmmh... Aš tikrai neščiausi pribloškiančią savo merginos nuotrauką, (http://patriceschreyer.com/) kurią visai neseniai nufotografavo mano draugė Patrice Schreyer. Ir  prieš iškeliaudamas aš paklausčiau Dave‘o kaip ten viskas tvarkosi. Dave‘as žino.

Kaip tau praėjo 2010?

Aš turėjau tikrai laimingus metus, jie buvo puikūs. Aš mažiau koncentravausi fotografijoj ir daugiau laipiojime ir tai buvo visai veiksminga. Aš likau laimingas pralipęs tuziną 8b ir daugiau ir nepaisant to, sugebėjau karts nuo karto nufotografuoti gerų kadrų.

Kaip save matai po 20 metų?

Viliuosi likti gyvas ir laimingas toks, koks buvau šituos paskutinius  metus.

Ar turi likusių kokių svajonių kaip laipiotojas?

Kaip ir kiekvienas laipiotojas turiu siekį - lipti viena kartele sunkiau. Būtų malonu, bet 8c man atrodo taip sunkiai įveikiamas. Taipat yra labai mielas trad‘o maršrutas, kur pralipu kiekvieną judesį. Aš tikrai norėčiau pralipti tą trasą. Tačiau daug svarbiau tiesiog gerėtis visomis tobulomis dienomis gamtoje.

Ir kaip fotografas?

Be konkretumo... Tiesiog keliaut ieškant būtų nuostabu. Ir išleisti knygą per keletą metų.

 

 

Fred Moix darbų galima rasti čia -->  http://fredmoix.com/

Originalus tekstas --> http://www.8a.nu

Vertė Juozas Bobina.